Blogėjanti sanitarinė miesto padėtis lėmė centralizuoto vandentiekio įrengimą.

Pirmas pasiūlymas Kauno miesto centralizuoto vandentiekio įrengimui buvo gautas 1891 metais iš Berlyno inž. Pippingo. Neturėdamas jokių konkrečių duomenų apie vietos hidrogeologines sąlygas, jis projektavo miesto aprūpinimą vandeniu iš Nemuno upės ir požeminių šaltinių. Tačiau reikalavo, kad įrengtą vandentiekio įmonę galėtų monopolizuoti 75 metams su garantija, kad kas metus gautų iki 35.000 rub. pajamų.

Miesto valdyba nusprendė, kad tai didelė našta miesto ūkiui ir šiam pasiūlymui nepritarė:

Antras pasiūlymas panašiomis  koncesinėmis sąlygomis buvo gauta iš Belgijos inž. Nesterono – Iryžės, kurį 1893 metais miesto valdyba taip pat palaikė nepriimtinu.

Priimtinas, miesto valdybos nuomone, buvo trečias pasiūlymas, gautas iš Belgijos inž. Eduardo De-Velco. Pastarasis sutiko:

1. Įrengti 1800 m³/parą galingumo vandentiekį.

2. Vandenį tiekti iš Nemuno upės, įrengiant vandens paėmimo įrenginius ties Petrašiūnais ir tik pagal poreikį jį filtruoti.

3. Pakloti apie 15 km tinko, kuriame spaudimas siektų 24 m.

4. Įrengti keturis vandens rezervuarus – baseinus, du lovius gyvulių girdymui, du fontanus ir gaisrinių hidrantų kas 115 m vienas nuo kito.

5. Statybą įvykdyti per 20 mėnesių.

Pagrindinis Belgijos inž. De-Velco tikslas buvo gerai pasipelnyti.

Jis reikalavo:
1. Gauti įrengtos vandentiekio įmonės eksploatavimui koncesiją 52 metams.
2. Turėti garantiją, kad kasmet gautų 25.0 tūkst. rub. pajamų.
3. Kad įsteigta vandentiekio įmonė iš jo gali būti miesto valdybos išpirkta po 35 metų.
4. Vietą įrengimų statybai gauti nemokamai ir kt. reikalavimai.

Su šiuo koncesininku miesto valdyba pradėjo derėtis. 1895 m. atvykę iš Belgijos inž. Piūtsas ir Grotentikas, padedant vietos inž. Solovjovui, atliko niveliaciją nuo Nemuno ties Petrašiūnais iki Vytauto parko ir sudarė vandentiekio įrengimų planą (atrodo, kad šis projektas buvo tik eskizinių brėžinių pavidalo).

Šio projekto vertę galima vertinti iš to, kad visa tai buvo daroma paviršutiniškai, nesiremiant skaičiavimais, neatlikus net preliminarinių tyrimų vandens šaltinių galimybėms išaiškinti. Po keleto mėnesių trukusių derybų, 1895 m. lapkričio mėn. miesto valdyba su inž. De-Velcu sudarė notarinę sutartį. Iš archyvuose sutinkamų susirašinėjimų matyti, kad vėliau De-Velco teisės ir pareigos pagal šią sutartį buvo perleistos vietos dvarininkams Čarneskiui ir Venerskiui. Vėliau šie biznieriai miesto valdybai buvo pristatę vandentiekio projektą, kuris net jau buvo patvirtintas tuometinės vidaus reikalų ministerijos, bet jo įvykdyti, matyt dėl blogos kokybės, niekas nepradėjo.

Be to, buvo suprojektuotas ir kitas variantas: vandens paėmimas iš Nemuno upės ties Ž.Šančių kapais ir jo tiekimas iki Žaliakalnio. Tačiau šis variantas nebuvo priimtas.

1899 metais pagal sutartį su Varšuvos "Technikinės kontoros" inž. Drževskio ir Ezioranskio buvo sudarytas jau šiek tiek detalesnis Kauno vandentiekio projektas. Šį projektą sudarė atskirų įrengimų: filtrų, krantinio vandens paėmimo, rezervuaro, vandentiekio tinklo techniniai brėžiniai su paaiškinamaisiais raštais. Šie įrengimai Kaunui nebuvo pritaikyti. Jame net nebuvo tiksliai nustatyta iš kur bus imamas vanduo. Buvo siūloma vandenį imti iš Neries ar Nemuno upių arba ieškoti artezinio vandens. Nebuvo atlikti jokie hidrogeologiniai tyrinėjimai, o apie kokybinį geriamo vandens įvertinimą ir jo tinkamumą nebuvo net užsiminta.